Jonas Petraitis

Jis buvo žmogus, kurio gyvenimas paliko pėdsaką ne tik artimųjų širdyse, bet ir kiekviename, kuriam teko jį sutikti. Paprastas, nuoširdus, šiltas ir nepaprastai geras žmogus, kurio buvimas šalia teikė ramybę, saugumą ir jausmą, kad viskas bus gerai.

Tačiau svarbiausia jo gyvenimo dalis buvo šeima. Jis buvo nuostabiausias tėtis, kuris visada buvo šalia, kuris mokėjo išklausyti, suprasti, padrąsinti ir, kai reikėdavo, tiesiog tyliai apkabinti. Jo meilė vaikams buvo besąlygiška. Jis džiaugėsi jų pasiekimais, išgyveno dėl jų rūpesčių ir visada norėjo tik vieno, kad jo vaikai būtų laimingi.

Savo šeimai jis buvo ne tik tėtis. Jis buvo visų geriausias draugas – žmogus, kuriam galėjai patikėti savo paslaptis, išsakyti baimes, pasijuokti iš gyvenimo ir žinoti, kad niekada nebūsi pasmerktas. Jo žodžiai, patarimai, juokas ir net paprasčiausias buvimas šalia liks atmintyje dar ilgai.

O savo žmonai jis buvo pats geriausias vyras. Gyvenimo draugas, petys, į kurį galima atsiremti, žmogus, su kuriuo buvo dalijamasi ir džiaugsmais, ir sunkiausiomis akimirkomis. Jų bendras gyvenimas buvo pastatytas ant meilės, pagarbos, pasitikėjimo ir daugybės mažų, kasdienių akimirkų, kurios šiandien tapo brangiausiais prisiminimais.

Jo gyvenime buvo daug meilės. Meilės, kuri nesibaigia kartu su gyvenimu. Ji lieka jo vaikų širdyse, žmonos prisiminimuose, šeimos ir draugų istorijose, nuotraukose, žodžiuose ir kiekviename mažame dalyke, kuris primins jį.

Nors šiandien labai skauda ir atrodo, kad žodžių nepakanka išreikšti netekties, norisi tikėti, kad žmogus, kuris tiek daug savęs atidavė kitiems, niekada iš tiesų neišeina. Jis lieka tuose, kuriuos mylėjo.

Jis buvo nuostabus tėtis, ištikimiausias draugas, mylimiausias vyras ir tiesiog geras žmogus.

Ir nors gyvenimas tęsiasi be jo, jo meilė šeimai niekur nedings. Ji lydės artimuosius visą likusį gyvenimą.

Ačiū už gyvenimą. Ačiū už meilę. Ačiū, kad buvai. Tavęs niekada nepamiršime. Ilsėkis ramybėje…